Uganda - iš skurdžios šalie stereotipų persirengia Afrikos perlo rūbą
Mykolas Vadišis
Kelionių vadovas Ugandoje ir Ruandoje, Explorway.com įkūrėjas
Uganda yra viena derlingiausių, idealaus klimato valstybių, kurioje daug kur klesti gamtos rojus Žemėje. Šalis yra antra didžiausia bananų eksportuotoja pasaulyje, visi Ugandos sodai ir laukai žaliuoja bananų medžiais. Antra vertus, pašiepdami nesitvarkančią valdžią ar šalies ekonomikos lygį dažnai naudojame ir Ugandos pavyzdį.
Kaip ir kiekviename stereotipe yra dalis tiesos, taip ir kiekvienoje galmūrinėje reklamoje yra per daug pagražintų ir paryškintų detalių. Vis dėlto pasaulyje nėra daug valstybių, kurios taip stipriai kaip Uganda balansuotų tarp gamtos ir žmonijos rojaus vaizdo ir chaotiškumo vedančio į susinaikinimą. Į Ugandą karts nuo karto užsuku jau dešimt metų, lyginu su kitomis Rytų Afrikos kaimynėmis, žvelgiu ir iš laiko perspektyvos. Ir vis tiek - tai šalis netelpanti vaizduotės rėmuose. Štai keli faktai už tų rėmų ribų, padėsiantys pažinti šalį.
Prisijunk - EXPLORWAY kelionės į Ugandą ir Ruandą:
Uganda: gamtos rojus Žemėje (galėtų būti)
Ugandos džiunglės, sodai, bananų plantacijos įsiurbia mane nuo pat pirmo žingsnio Kamaplos priemiesčio oro uoste - tarsi sodri Žalioji skylė. Čia oras persismelkęs drėgme ir šimtų rūšių augalų aromatais bei šimtų paukščių rūšių garsais. O šalia ir Kampalos smogas bei nesuskaičiuojamų senų automobilių kamščių eilės. Dešimtys kilometrų prie pagrindinio greitkelio aplipdyti namais, parduotuvėmis, kioskais, prekystaliais ir tikrąja to žodžio prasme milijonais žmonių.
Bet nusiperku bilietus į Botanikos sodą Entebėje - Kampalos priemiestyje prie Viktorijos ežero - ir vėl jaučiuosi, kaip pusiaujo džiunglių rojuje. Taip Uganda ir mainosi kaip zebro kailis kas kelis šimtus metrų - gamtos tankmė ir intensyvumas keičiasi su nevaldomu žmonių dūzgesiu.
Pažiūrėjus iš paukščio skrydžio - Uganda ties pusiauju žaliuojanti pelkių, upių, ežerų ir gėlo vandens išvagota, kalnų atskirta lietaus miškų ir savanų valstybė. Dėl idealaus klimato, pakankmos drėgmės, derlingos žemės Uganda jau 100 tūkstančių metų gyvenama ir pirmųjų mūsų planetos žmonių, ir savanų bei džiunglių gyvūnų, tarp kurių artimiausios mūsų giminaitės žmogbeždžionės - šimpanzės ir gorilos.
Prabėgo 100 tūkst. metų, ir visas balansas Ugandoje iš gamtos pakrypo žmonių pusėn. Čia vis dar viskas bujoja, dera, veša, tačiau jau labiau žmonių naudai, nei gyvūnų. Net ir visa aplinka čia pritvinkusi vaisingumo - kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, bet Ugandoje yra idealios sąlygos užsiauginti maisto ir susilaukti palikuonių. Ypač taikos metu, kurio pelnytai sulaukė Uganda, ypač šiuolaikinės medicinos ir globalios edukacijos bei ekonomikos laikais, kuri dar labiau padidino šansus plėstis populiacijai.
Todėl kalbant apie Ugandos žmones vyrauja vienas žodis - daug. Vienai moteriai tenka beveik 5 gimę vaikai, o nuo dabar esančių 50 mln. gyventojų populiacija turėtų padvigubėti per ateinančius 30 metų! Ugandoje yra vienas didžiausių jaunų žmonių procentų pasaulyje - aštoniolikmečių ir jaunesnių čia daugiau nei 50 proc. visuomenės.
Iš kitos pusės 11 proc. pasaulio paukščių rūšių taip pat gyvena Ugandoje - apie 1040 rūšių. Šioje pasakiškoje žemėje gyvena ir beveik dešimtadalis planetoje žinomų žinduolių. Ketvirtadalį šalies dengia gėlo vandens ežerai ir upės. Šioje džiunglių valstybėje gyvena ir didžiausia primatų koncentracija pasaulyje - jiems, kaip ir žmonėms, čia iki šiol buvo geriausios sąlygos daugintis ir gyvuoti.
Priartėjome ir prie fakto, kad Uganda yra antra didžiausia bananų eksportuotoja pasaulyje. O ir pačioje Ugandoje bananai dominuoja kiekvienoje virtuvėje - dažniausiai yra patiekiami vietoje virtų ar keptų bulvių - nors ir pastarųjų derlingoje žemėje netrūksta. Panorėjusi Uganda galėtų išmaitinti visą Afriką. Tik senoviniams miškams ir gyvūnams savanose vietos liktų nedaug.
Visuose šiuose žodžiuose daug slypi užkoduotos nevaldomos reakcijos, kurios gali negrįžtamai paveikti Ugandos gamtą. Jau veikia. Taip rojus žmonėms ir gyvūnams Kampalos priemiesčių pavidalu tampa artimas peklai. Tokia niūri mintis man skverbėsi į galvą trečią valandą vos judant juoduose sostinės automobilių kamščiuose, tarp milijono žmonių gatvėje. Jautiesi mažas ir suspaustas, lyg impala prie greitkelio, parko pakraštyje.
Ugandos viltis - stabili politinė situacija, atkuriami parkai
Nuostabiausia visoje šioje įspūdingų skaičių mišrainėje, kad Uganda vis dar sugeba rūpintis gyvąja gamta ir atkurti savo gamtos parkus. Turizmas vėl iš lėto grįžta į savanas ir džiungles, o gyvūnams paskiriamos dar išlikusios laukinės gamtos buveinės.
Modernioji Ugandos istorija daug baisesnė nei rojų primenančios žmonijos ištakos. Dar Hemingwey'jaus laikais Uganda buvo visų Europos nuotykiautojų, gamtos tyrinėtojų, medžiotojų kelio galas. Britų kolonijos provincija antraip nei Kenija nesulaukė tiek vakariečių dėmesio, tačiau visada buvo laikoma ir daug laukiniškesne, mažiau įžengiama, dar labiau egzotiška.
Vis dėlto, XX a. antra pusė Ugandai tapo ypač kruvina. Vienas žiauriausių modernių laikų istorijoje diktatorius Idi Aminas per mažiau nei dešimtmetį Ugandoje sugebėjo įvairiausiais būdais išžudyti ne tik savo šalies skirtingų genčių piliečių, tačiau ir įsiveržti į kaimyninę Tanzaniją. O kartu ir visas gyvosios gamtos naikinimas pasiekė aukščiausią tašką - brakonieriavimas dėl ilčių ir raganosių ragų ar net paprasčiausia medžioklė dėl maisto tapo nuskurdusios pilietinio karo draskomos šalies kasdienybė.
Dabartinis ilgametis Ugandos prezidentas Yoveri Musevenis ne tik dalyvavo maište nuverčiant I. Aminą, tačiau ir valdo šalį iki šiol. Nors demokaratiniu jo valdymą galima pavadinti tik iš dalies, tačiau Ugandos žmonės prezidentui dėkingi dėl kelių dešimtmečių stabilumo ir nors chaotiško, bet ekonomikos atsigavimo.
Kartu su stabilia valdžia vėl kaip ant mielių pradėjo augti ir Ugandos turizmo industrija. Dabar 2 iš dešimties Ugandos gyventojų dirba ar gauna pajamas iš turizmo. Tai sudaro apie 2 milijardus USD per metus. Kartu su turizmo atsigavimu ir plaukiančiomis pajamomis, Uganda tapo ir vienu iš gamtos saugojimo ir atkūrimo poligonų. Tai viena labiausiai į gamtos atkūrimą ir apsaugą investuojančių valstybių Afrikoje.
Buindžio miškas, Kibalės džiunglės, Karalienės Elžbietos nacionalinis parkas ir Murčisono krioklių gamtos parkas - tai tik kelios teritorijos, kurių į Ugandą keliauju tyrinėti pastarąjį dešimtmetį.
Karalienės Elžbietos parkas - kur laukiniai gyvūnai arčiau nei per žingsnį
Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke Ugandoje pirmą kartą stovėjau prieš laukinį Afrikos krūmynų dramblį be jokių atitvarų, automobilio ar apsaugos. Viduryje parko sprogus taksi motociklo padangai, kol vairuotojas gretimame mieste taisė ratą, tiesiog sėdėjau po akacija dienos kaitroje. Už mažiau nei 100 metrų po kita akacija ausimis vėdavo didžiulis 5 tonas sveriantis patinas. Į tokią situaciją jau sunkiau pateksite griežtai saugomuose Kenijos ar Tanzanijos parkuose, tačiau Ugandoje visų saugomų teritorijų ribos dar labai išplaukusios.
Ugandos žmonėms agresyvūs buivolai jų kiemuose, pavojingi drambliai jų daržuose ar begemotai žvejojamo ežero pakrantėje tėra kasdienis gyvenimas. Tai dar vienas įrodymas, kaip arti žmonės priartėjo prie gyvūnų, antra vertus, tai panašėja į stulbinančią sėkmės istoriją, kai žmonės ir laukiniai pavojingi gyvūnai sugyvena kartu ir nepuola vieni kitų galabyti.
Dėl to dabar nuolat su keliautojais užsuku į dar 1952 m. įkurtą parką, išgyvenusį ir diktatorius, ir karus, ir stiprų populiacijos didėjimą apylinkėse. Čia gyvena ypatingi medžiais laipiojantys liūtai - taip prisitaikę prie aplinkos, aukštos žolės ir karštų krumynų. Ežerus sujungiančiame Kazingos kanale kiurkso per 5000 begemotų, o dramblių parke yra per 3000. Sumokėti parkui pinigai, tikiu, keliauja reindžerių ir parko išlaikymui. Parke mokslininkai bando atstatyti liūtų populiaciją, įrengti natūralius barjerus drambliams atskirti nuo žmonių daržų, o vietos bendruomenės mokomos tvariai gyventi šalia laukinės gamtos.
Kalnų gorilų likimas - ant plauko
Buindžio neįžengiami miškai - tai ant kelių ugnikalnių apžėlusios džiunglės - paskutinė tinkama gyventi vieta kalnų goriloms. Mokėti apie 1000 EUR už pagyvenimą parko prieigose ir žygį pas laukines gorilas, daugeliui iš mūsų atrodo milžiniški pinigai. Tačiau jei ne šie keliautojų sunešti pinigai, jei ne milžiniškos pasaulio gamtos organizacijų pastangos, jei ne UNESCO pasaulio paveldo statusas - kalnų gorilų jau nebebūtų Ugandoje.
Dabar jų populiacija po truputi atsigauna - iš kelių šimtų paskutinių gorilų peržengta 1000 individų riba. Ir prasiskinti kelią per tankius lietaus miškus su reidžeriais bei pažvelgti laukinei gorilai į akis buvo gyvenimą keičianti patirtis. Mes galime ilgai žiūrėti į begemotą, dramblį ar liūtą, jausti pasigerėjimą, baimę, nuostabą, tačiau tik gorilos (ir kitų žmogbeždžionių) akyse galime išvysti save. Sąmonę. Tylų prašymą pagelbėti šioje joms keblioje situacijoje.
Prašymą pagelbėti piniguoti keliautojai išvysta ir vietos bendruomenių akyse. Jos antraip nei daugelyje kitų Afrikos vietų ypač jaučia atskirtį tarp tūkstančius eurų mokančių turistų ir savo būties. Dėl to dažnai važiuojant pro kaimelius į Buindžio mišką galima išgirsti nesmagių replikų, o kartais vaikigaliai paleidžia ir akmenį į safario automobilį. Iš desperacijos.
Ir čia vėl paspaudžiamas mygtukas ir įsijungia Uganda. Norisi užjausti, paremti, pagelbėti čia gyvenantiems žmonėms, tačiau visas Buindžio miškas net ir ypatingai saugomas, net ir toks tris kartus mažesnis nei Labanoro giria, vis tiek yra spaudžiamas iš visų pusių vietos ūkių, arbatos ir kavos plantacijų, kertamų medžių ir kitos ūkinės veiklos.
Situacija be išeities - žmonių bendruomenė, kuri čia gyveno pastaruosius 60,000 metų, dabar kerta paskutinius miško likučius, dalis tą mišką saugo, keliautojai atvyksta sumokėję šimtus eurų ir vėl išvyksta, valdžios stagnuoja ir galiausiai keičiasi, o viso ko centre lieka liudnai žvelgiančios gorilos.
Grįžimas į Ugandą
Prižadėjau sau čia sugrįžti ir kitus pasiimti kartu, kad padėčiau goriloms išlikti, kad motyvuočiau reidžerius toliau dirbti savo darbą, kad sekčiau kiekvieną gerą pokyti ir liudyčiau bei pasakočiau apie netinkamus dalykus. O netyčia, gal dar kažką mums kartu bekeliaujant pavyks ir pakeisti į gerą. Pažadėjau sau Ugandoje žiūrėti į viską atvirai ir rodyti viską ne per turistinius akinius, lygiai taip pat atsikratyti visų stereotipų apie nustekentą Afriką. Ji žalia ir gyvybinga!
Kviečiu ir jus keliauti į Ugandą, kad paremtumėte sizifiškas pastangas saugoti laukinę gamtą, kad išvystumėte viską savo akimis ir galėtumėte pasakoti apie Ugandą daug plačiau nei bananų respublikos ar Afrikos perlo rėmuose.
